Apie projektą |  Kontaktai    

 

Regionų stiprybė - pramonės plėtra

 

 

Išlaiko pozicijas

 

Įvairiais ekonomikos nuosmukio ir atsigavimo laikotarpiais Panevėžys su tam tikrais nuolydžiais ir pakilimais išlaikė savo veidą ir išliko pramonės miestu. Tam įtakos turėjo keletas aspektų. Regione gerai išplėtotas žemės ūkis leido vystytis apdirbamajai, o nuo sovietmečio iki dabar garsėjantis žmogiškasis specialistų potencialas – inžinerinei pramonei.
„Keistai skamba kartais išgirstamas teiginys, neva po pramonės gigantų bankroto Panevėžio pramonė žlugo arba merdi. Miestas prie Nevėžio pagal gyventojų skaičių, įmonių gamybos pajėgumus, kitus rodiklius buvo, yra ir bus pirmas Lietuvos pramonės miestas.
Reikia pamiršti ir nebešlovinti buvusių garsių gamyklų, o galvoti apie dabartį ir ateitį. Juolab turime kuo didžiuotis", – įsitikinęs Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPPAR) generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymi, kad Panevėžio miesto pramonės plėtra nuteikia optimistiškai.
„Pastaraisiais metais miesto pramonės veikla ryškiai matoma – čia pritraukiamos didelės investicijos ir, svarbiausia, stambioji pramonė duoda darbo mažesniems gamintojams, paslaugų teikėjams, verslo ratas sukasi", - sako R. Dargis.
Po truputį auga ir panevėžiečių vidutinis darbo užmokestis, pernai buvęs 672,3 Eur neatskaičiavus mokesčių.

 

Žemdirbiškas kraštas


Regione ypač pastebimi stambūs investuotojai ir projektai, bet galima teigti, kad smulkieji, kurių veikla susijusi su stambiomis įmonėmis, taip pat stengiasi neatsilikti. Smulkusis Panevėžio apskrities verslas iš tiesų gyvybingas ir viršija šalies vidurkį pagal smulkių ir vidutinių įmonių sukuriamą pridėtinę vertę – 73 proc., o šalies rodiklis – 65 proc.

Krakmolo ir glitimo, gliukozės sirupo gamyba užsiimanti AB „Amilina", ko gero, yra didžiausia istorijoje Panevėžio plyno lauko investuotoja – per dešimtmetį bendrovės investicijos į karbohidratų verslą siekia per 160 mln. Eur.
Vienos iš pažangiausių ir sparčiausiai besivystančių miesto bendrovių AB „Amilina" bendraturtis, valdybos pirmininkas Danas Tvarijonavičius pabrėžia Panevėžio regiono žemdirbystės reikšmę.
„Puikiai išplėtotas žemės ūkis, šalia esančios žaliavos nuo XX amžiaus pradžios leidžia vystytis pramonės įmonėms. Panevėžio regioną pavadinčiau Lietuvos žemės ūkio apdirbamosios pramonės sostine", – tvirtina mokslų daktaras D. Tvarijonavičius.
Kad regionas išsiskiria žemės ūkio gamybos koncentracija, rodo ir skaičiai: Panevėžio apskritis sudaro apie 6 proc. viso šalies BVP, o pagal žemės ūkio produkciją apskrities dalis yra gerokai didesnė – apie 15 proc.
D. Tvarijonavičius taip pat išskiria ir inžinerinės pramonės svarbą Panevėžiui. „Panevėžyje nemažai įmonių, sukuriančių didelę pridėtinę vertę: „Amilina", „Schmitz Cargobull Baltic". Miestas turi
džiaugtis ir puoselėti tokias bendroves kaip „Rifas", „Metalistas". Tai įmonės, kuriančios naujausių technologijų produktus kitai pramonei, mokančios nemažus atlyginimus specialistams, tik pastarųjų, deja, trūksta",– sako D. Tvarijonavičius.

 

Regionams reikia postūmio


Atotrūkis tarp Panevėžio miesto ir kitų apskrities rajonų gana didelis, o investicijų sausra periferijoje ryškiai pastebima. Tačiau atskirtis tarp regiono centro Panevėžio ir apskrities rajonų nublanksta, jei žvelgiame į tiesioginių užsienio investicijų (TUI) statistiką šalies mastu.
Naujausiais statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pabaigoje TUI Lietuvoje buvo 12 864,83 mln. Eur. Vilniaus miestui jų teko net 8 851,63 mln. Eur – 68,8 proc. visų šalies investicijų. Kauno rodiklis – 8,4 proc., Klaipėdos – 5,4 proc., Šiauliams kliuvo vos 0,78 proc., Panevėžiui – 1,84 proc. Visoms likusioms 55 savivaldybėms liko tik 14,78 proc. lėšų.
R. Dargis pripažįsta, kad atskirtis tarp didžiųjų miestų ir periferijos – milžiniška.
„Pramonininkai stengiasi kalbėti su aukščiausia šalies valdžia, ministerijomis, ir anksčiau ar vėliau centrinė valdžia turės atsigręžti į regionus. Kai kurie žingsniai jau daromi. Tarkim, konkuruojant dėl Europos Sąjungos fondų lėšų taikomas koeficientas, kuris periferijose esančioms įmonėms europinių pinigų gauti leidžia lengviau negu vilniečiams.
Tačiau tikrai regioninėje politikoje dar ne viskas padaryta, ir apie tai reikia kalbėti dabar, rinkimų į Seimą fone", – mano R. Dargis.
Pasak jo, didesnes galias reikėtų suteikti ir savivaldai, nes dabar ji beveik neturi instrumentų skatinti investicijas, didinti verslumą.
„Buvo manoma, kad kažkas pajudės 2010 metais, kai buvo naikinamos apskričių administracijos ir ketinta daugiau savarankiškumo suteikti savivaldybėms. Tačiau vis dėlto dauguma apskričių funkcijų grįžo centrinei valdžiai. Savivaldybės dabar gali operuoti nekilnojamojo turto mokesčiu, o surenkamą GPM paskirsto Vilnius, lėšas į infrastruktūrą, švietimą, kitas sritis nukreipia ministerijos", – sako R.Dargis.
Kad savivaldybės racionaliau galėtų pačios skirstyti lėšas, paaiškėjo ir perdavus joms socialinių pašalpų skyrimo funkcijas – Lietuvos mastu buvo sutaupyta pusė pašalpų lėšų.
V. Matkevičius taip pat įsitikinęs, kad regionams reikia postūmio. „Reikėtų tobulinti mokesčių sistemą ir, tarkim, dirbančiam periferijoje verslininkui mažinti mokesčius, palyginti su tais verslo subjektais, kurie dirba sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose. Manau, verslas sureaguotų ir imtų sparčiau kurtis regionuose", – svarsto V.Matkevičius.

 

Jaučia švietimo sistemos spragas


Verslininkų nuomone, per lėtai sprendžiamas opus klausimas – švietimo ir verslo dialogas. Daug metų kalbama, kad aukštosios, profesinio rengimo mokyklos rengia specialistus, kurių darbo rinkai nereikia. Todėl daugybė jaunų specialistų baigę mokslus turi persikvalifikuoti, mokytis pačiose įmonėse arba negavę darbo emigruoti į užsienį.
R. Dargis pripažįsta, kad situacija, nors ir po truputį, keičiasi.
„Ypač profesinio rengimo centrai modernizuojasi ir vis labiau atsiliepia į rinkos poreikius. Kol kas šiuo klausimu atsilieka
universitetai, o štai kolegijos, mano manymu, – regionų ateitis. Ir jos iš tikrųjų stengiasi, imasi paklausių programų, nes
konkurencija didžiulė – yra grėsmė būti uždarytoms", – sako R. Dargis.
Pasak jo, vis dėlto švietimui būtina orientuotis į įvairių sričių specialistus, ypač turinčius techninių, inžinerinių gebėjimų.
„Tokie specialistai bus dar ilgai reikalingi, o nekvalifikuotų darbuotojų ateitį matau niūrią", – mano R. Dargis.
Kad trūksta jaunų inžinerinių specialybių atstovų, kalba ir D. Tvarijonavičius.
„Universitetai stengiasi, tačiau yra sisteminių švietimo trūkumų, norėtųsi greitesnių pokyčių. Trūksta inžinierių, projektuotojų, mechanikų. Tarkim, jei atsiras didelis projektas, kuriam reikia projektuotojų komandos, jos Lietuvoje tiesiog nerasime.
Pavyzdžiui, didžiuosius energetikos projektus, neabejoju, kurs Lenkijos projektuotojai. Ne todėl, kad mūsiškiai blogi, o todėl, kad jų tiesiog trūksta", – prognozuoja D. Tvarijonavičius.